Patyrę sektoriaus atstovai: žemės ūkiui labiausiai trūksta aiškumo (straipsnis portale manoukis.lt))

Vilnius. Kol diskusijos apie bendrosios žemės ūkio politikos būsimą biudžetą ir paramos pokyčius tęsiasi, patyrę sektoriaus dalyviai brėžia paraleles tarp buvusių sunkmečių, šiandienos aktualijų ir sako, kad norėtų žemės ūkį ir toliau matyti kaip šalies ekonomikos lokomotyvą, nors vis dažniau užklumpa paskutinio vagono jausmas.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių (LŽŪBA) prezidiumo narė, Panevėžio r. žemės ūkio bendrovės „Jotainiai“ vyr. finansininkė Angelė Narbutienė ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Plungės r. skyriaus pirmininkas Marijus Kaktys sutinka, kad šis laikotarpis – viena sudėtingesnių žemės ūkiui per ilgą laiką, tuo labiau, kad nerimą kelia ir kol kas labai miglotas naujas paramos laikotarpis, galimas žemės ūkio finansavimas po 2027 m.

A. Narbutienė sako, kad per tiek metų žemės ūkyje būta visko, tačiau, jos nuomone, esama padėtis artėja prie 2008 m. buvusios ekonominės krizės. Tik, jei tuomet žemės ūkis vadintas lokomotyvu, kuris tempia šalies ekonomiką, tai šįkart sudėtingu laiku žemės ūkis tarsi atsiduria paraštėse. O tuo pačiu metu nėra aiškumo, kas laukia naujos finansinės perspektyvos metu, kaip viskas keisis.

„Būtų labai gerai, jei tas kitimas būtų į teigiamą pusę. Bet jei į neigiamą – tuomet niekas vilties nebeturės. Nes ir taip pastaraisiais metais visiems labai blogai, nebėra iš ko pasidėti jokių pagalvių. Supirkimo kainos krenta, išteklių – kyla, pinigų srautai niekaip nesusibalansuoja. Atrodo, javapjūtė, nuotaikos turėtų būti optimistiškesnės, bet, deja, nieko panašaus“, – sako A. Narbutienė.

Anot jos, žemės ūkis pripratęs prie svyravimų, tačiau šįkart jų tiek daug, kad labai norisi bent kažkokio pastovumo, kad būtų galima dėliotis, mąstyti į priekį. Tokia padėtis neleidžia planuoti net trumpam, o situaciją dar blogina ir tai, kad duobėje vienu metu atsidūrė bent kelios sektoriaus šakos.

Vis dėlto M. Kaktys sako, kad, kaip bebūtų, tačiau diversifikuojant ūkio veiklą sunkmečiu lengviau kapstytis. „Mano ūkyje yra augalininkystė ir pienininkystė. Tai kartais būna sunkiau su grūdais, lengviau su pienu, kartais – atvirkščiai. O būna, kad viskas blogai, bet vis tiek galvoju, kad daugiau skirtingų šakų sunkiu laiku gali pagelbėti“, – ilgamečio darbo žemės ūkyje įžvalgomis dalijasi M. Kaktys, pridurdamas, kad jei dirbama ilgą laiką, nuosekliai, „nesimėtant“, tai ir ta sėkmė galiausiai būna didesnė.

A. Narbutienė pasigenda kitokio valdžios požiūrio į sektorių. „Žemės ūkis neturėtų būti paliktas vienas spręsti savo problemų. Turėtų pasikeisti valdžios ir visuomenės požiūris. Kažkada sakė, kad žemės ūkis – lokomotyvas, o dabar tiesiog numestas, jokio prioriteto. O juk tai nėra toks pats verslas kaip kokias lentas po stogu pjauti. Nuo valdžios požiūrio tikrai labai daug kas priklauso“, – kalba ŽŪB vyr. finansininkė.  Jos manymu, krizės periodu, tuo metu, kai sunku galėtų būti tikslinė parama ar lengvatos tam, kad sektorius būtų palaikomas, paskatinamas.

Laukti geresnių laikų?

Laikas sudėtingas, o ką rodo anksčiau išmoktos pamokos – stabtelėti ir pažiūrėti, kur link viskas kryps, ar investuoti ir tikėtis, kad bus tik geriau? Patyrę sektoriaus dalyviai laikosi kiek skirtingų nuomonių. A. Narbutienės nuomone, dabartinėje situacijoje prioritetas – tiesiog išgyventi, o apie plėtrą ir investicijas bus galima galvoti vėliau. Anot jos, jei supirkimo kainos stabilizuotųsi, tai leistų bent metams į priekį planuoti ir galvoti apie investicijas.

Ji pabrėžia, kad investicinė aplinka šiuo metu yra itin nedėkinga: kol projektas paramai gauti praeina visus biurokratinius kelius, statybų ar technikos kainos pakyla tiek, kad numatytas paramos intensyvumas tampa nereikšmingas.

„Kai rašai projektą, pasiskaičiuoji, kiek įdėsi savo, o kai jau reikia vykdyti, pasirodo, kad savo jau dvigubai turi įdėti. Ir tada vėl nebežinai – ar numesti viską, ar rizikuoti“, – dalijasi patirtimi A. Narbutienė.

Tuo tarpu M. Kaktys, nors ir pripažįsta situacijos sudėtingumą, laikosi nuomonės, kad sustoti negalima. Jis įsitikinęs, kad investicijos į inovacijas, energetinį savarankiškumą (pavyzdžiui, saulės jėgaines) ir modernesnę techniką yra vienintelis būdas išlaikyti darbuotojus ir mažinti produkcijos savikainą ilgalaikėje perspektyvoje. 

„Investuoti būtina, nes jeigu į ūkį neįdiegsi naujovių, bus sunku ir su darbuotojais, ir pačiam sunku dirbti“, – sako M. Kaktys.

Kaip planuojant ir stumdant „Exel“ eilutes rasti tą balansą? A. Narbutienė sako, kad jai labai patinka Girsūdų žemės ūkio bendrovės vadovo požiūris: stengtis su minimaliomis išlaidomis gauti maksimalias pajamas. „Geriau gausi mažiau, bet proporcingai su kuo, kas įdėta – pakankamai. O ne taip, kad įdėsi daug ir paskui rezultatų nebus“, – teigia moteris.

Nėra lengva atitikti reikalavimus

Kaip vieną iš problemų pašnekovai įvardija atotrūkį tarp paramai ar lengvatinėms paskoloms gauti nurodomų  finansinių rodiklių ir realios ūkių būklės. A. Narbutienė juokauja, kad su vidutiniais rodikliais neretai nutinka kaip vaizdingame posakyje, kur sakoma, kad įkišus galvą į besikūrenančią orkaitę, o kojas – į ledinį vandenį, vidutiniškai bus jaučiamasi gerai.

Panašiai, anot jos, kartais nutinka ir bandantiems gauti lengvatines paskolas žemdirbiams. „Viena ranka duoda, o kita gniaužia. Rodikliai sudėti tokie, kad pasinaudoti sudėtinga“, – sako ji.

M. Kaktys antrina, kad biurokratiniai reikalavimai atsijodavo dalį norinčiųjų pretenduoti, dabar reikalavimai pakeisti ir jau šiek tiek lengviau. Jis pats sako gavęs lengvatinę paskolą, bet žino, kad kai kuriems sunku jas gauti, nes prašoma ankstesnių laikotarpių rodiklių, o ten skaičiai arba per geri, arba per prasti.

„Gal ir periodas nėra geras. Reikalingi pusmečio balansai, o jis žemdirbiams būna minusinis: iš rudens sudėtos visos lėšos, pusę metų tik dedi ir tik rugpjūtį pradedi gauti derlių. Iki tol yra tik sąnaudos, pajamų nėra, o pelno niekada nebus. Tad balanso atžvilgiu laikas paramoms nėra dėkingas“, – komentuoja A. Narbutienė.

Jos nuomone, norint, kad lengvatinės paskolos stipriau judėtų, galbūt vertėtų įvesti daugiau rodiklių, iš kurių reikėtų atitikti kelis. Kita vertus, anot moters, labai tikėtina, kad esamas paskolų krepšelis ir su dabartiniais reikalavimais bus išskolintas.

Svarbiausia – žmonės

Abu pašnekovai akcentuoja, kad kas bebūtų, tačiau žemės ūkį laiko ir kuria žmonės. Čia sektorius susiduria su dar vienu iššūkiu – kvalifikuotų specialistų trūkumu. Nors aukštosios mokyklos ruošia agronomus ir veterinarus, realiuose ūkiuose jų rasti darosi vis sunkiau.

„Veterinarai nenori į fermas, prie karvių ar kiaulių. Jie baigia ir eina gydyti kačiukų, šuniukų ir papūgėlių. Agronomai renkasi vadybininkų darbą patogiose firmose, o ne laukus“, – kalba A. Narbutienė, pridurdama, kad vis dėlto atsiranda į kaimą ateinančio jaunimo ir pabrėžia – jį būtina branginti.

Galiausiai, paklausta, kas svarbiausia žemės ūkio finansuose, ji nedvejodama sako – žmonės, kurie valdo technologijas ir generuoja pajamas. 

M. Kaktys teigia, kad bent jį nenuleisti rankų skatina prigimtinis poreikis kurti ir matyti rezultatą. „Kada tu pavasarį pasėji, o po kelių savaičių nuvažiavęs į laukus pamatai dygstantį daigą – tai atperka visą darbą ir sunkumus. Tai nėra vien tik dėl pinigų, tai žmogaus prigimtis – noras matyti rezultatą“, – dalijasi jis asmenine filosofija. 

Buvęs LŪS vicepirmininkas, jau 15 metų vadovaujantis LŪS Plungės r. skyriui M. Kaktys įsitikinęs, kad žinant problemas iš vidaus, lengviau jas kelti, teikti pastabas valdžiai ir nuolat siekti, kad žemdirbio balsas būtų girdimas.

„Nuo pernai rudens nėra tokios minutės, kad galėtum sakyti – gal jau dabar bus geriau. Nėra už ko užsikabinti. Bet vis tiek bandome tikėti, kad išauš geresnė, gražesnė diena“, – kalba A. Narbutienė, pabrėždama, kad tam būtina išlaikyti vieningą nuomonę ir žemdirbių susiklausymą. 

Autorius: Asta Laukaitienė