Ne saldainių fabrikas, bet… Argi ne trumparegiška dirbančiuosius kaime palikti be perspektyvos?! (straipsnis laikraštyje "Ūkininko patarėjas")

Iš karto prisipažinsiu, kad Pakruojo rajonui jaučiu sentimentus ne tik dėl tenykščių žemdirbių nepasiklydimo pačiuose sudėtingiausiuose nesibaigiančių kaimo reformų verpetuose, bet ir dėl to, kad visai šalia to rajono riboženklio – mano gimtinė. Tad negaliu nepasidalyti mintimis, kurias subrandino jau kuris laikas iš Pakruojo mane pasiekiančios žinios. Nors jas paviešindamas būsiu nepopuliarus, tačiau kitoks ir nenorėčiau būti, kai aplink mus – tiek daug pigaus populizmo ir neadekvačios reakcijos į tai, kas vyksta.

Daugybę metų būdamas žemdirbiškos veiklos sūkuryje, didžiulę pagarbą jaučiu ūkiams, kurie ir sunkiausiais laikotarpiais neskubėjo ir neskuba likviduoti gyvulių, netgi didina jų bandas tam, kad iš vietos fermų tiekiamos žaliavos perdirbėjai pagamintų ne tik geresnės kokybės, bet ir aukštesnės pridėtinės vertės produktų. Tuo labiau kad gyvulininkystės produkcijos gamyba yra tiesiogiai susijusi su grūdų auginimu – viena svarbiausių Lietuvos žemės ūkio šakų. Todėl be galo apmaudu, kad net du Pakruojo rajono ūkiai – Linkuvos ir Žvirblonių žemės ūkio bendrovės – susidūrė su vietos gyventojų pasipriešinimu statyti modernius galvijų kompleksus, atversiančius kelius deramai gyvulininkystės plėtrai, be visa ko galinčiai nulemti ir to krašto gyventojų ateitį.

Apie šią Linkuvos žemės ūkio problemą „Ūkininko patarėjas“ jau rašė 2020 m. rugpjūčio 2 d. straipsnyje „Teismų maratonas tęsiasi, bet karvidžių statybai netrukdo“. Iš tiesų būsimų fermų kontūrai tenykščiame Laiškonių kaime kyla ir, teismams tebenagrinėjant Linkuvos bendruomenės ieškinius dėl galimai neteisėtos statybos, nes žemdirbiai, pasak bendrovės pirmininko Laisvūno Gudjurgio, negali laukti, nes prarastų Europos Sąjungos (ES) paramą. Juk ūkis turi statybų leidimą, nes projektuotojai įvykdė visas jai keliamas sąlygas bei reikalavimus. Nesiimti naujo galvijų komplekso statybos linkuviečiai negalėjo, nes nebebuvo įmanoma rentabiliai dirbti senose, keliose vietose esančiose fermose, iš kurių vienoje gyvuliai šeriami pašarus jiems privežant… arkliu! Norint efektyvinti gamybą, reikėjo rinktis: arba likviduoti karves, arba griebtis pažangesnių technologijų įdiegimo, kas įmanoma tik naujuose tvartuose. Bendrovė pasirinko pastarąją išeitį, nors pirmasis kelias būtų buvęs nepalyginamai lengvesnis – parduoti karves, atleisti žmones ir toliau verstis vien augalininkyste, reikalaujančia kur kas mažiau rankų darbo ir galvos skausmo. Tačiau rinkusieji parašus prieš komplekso atsiradimą į tai neatsižvelgė, šią bendrovės iniciatyvą įvardiję noru paversti vieną gražiausių Šiaurės Lietuvos miestelių „srutų duobe“, nors iki protestuotojų apgailimos Linkuvos bažnyčios bei restauruojamo karmelitų vienuolyno yra daugiau kaip pusantro kilometro, o iki miestelio centro su neva prasmirsiančia Vienybės aikšte – dar toliau! Maža to, niekas negirdėjo (nes nesiklausė) ir fermų statytojų įsipareigojimų kaupti srutas moderniuose, pagal naujausias technologijas uždengiamuose rezervuaruose (ne lagūnose), naudojant separavimo ar kitą kvapą mažinančią įrangą, o jas laistyti kuo toliau nuo miestelio, prie kurio bendrovė net neturi savo žemių! Nusistačiusiųjų prieš naujas fermas argumentas buvo vienas vienintelis – neleisti, uždrausti, likviduoti! Likti be pragyvenimo šaltinio bijančius Linkuvos žemės ūkio bendrovės žmones guodžia tik tai, kad tarp protestuotojų, liepos pabaigoje susirinkusių į piketą, vietos gyventojų buvo ne ką daugiau negu Seimo narių arba jais dar tik pretendavusių tapti politikų bei įvairių institucijų atstovų. Mat linkuviečių inicijuotoje byloje dėl galimai neteisėtos galvijų komplekso statybos atsakovais patrauktos Nacionalinė žemės tarnyba bei Aplinkos apsaugos agentūra, o trečiaisiais asmenimis – Linkuvos žemės ūkio bendrovė ir objektą projektavusi UAB „Sava ranga“.

Išskirtinai nesuprantamas to krašto Seimo narių priešiškas nusistatymas prieš darbo vietų kūrimą. Lyg jie nežinotų, kad Lietuvoje žemiau skurdo rizikos ribos gyvena daugiau nei pusė milijono gyventojų, lyg nematytų nutįsusių eilių prie pašalpų langelių ir Užimtumo tarnybos durų. Menkai atrodo ir jų iniciatyva parengtas įstatymo projektas, griežtinantis statybų reglamentavimą, kai visos vyriausybės įsipareigoja jas paprastinti. Tik nepavyksta. Biurokratai nugali. Suprasčiau, jei inicijuotų lėšų pritraukimą ir naujų technologijų įdiegimą, biojėgainių statybą, kuri pigia elektra aprūpintų linkuviečius, – tam sąlygos ir prielaidos puikios. Bet ne. Lengvas populizmas.

Kad nė sapne nesapnavo susidurti su tokiu vietos gyventojų priešiškumu, atvirai prisipažino ir Žvirblonių žemės ūkio bendrovės direktorius Svajūnas Stelmokas. Dėl kompromiso su pienininkystės plėtros priešininkais. Šis ūkis netgi pakeitė savo užmojį, nutarė neberekonstruoti senų pastatų juos modernizuojant (nors jau buvo parengtas toks projektas), pasiryžo naujų fermų statybai jas nutolinant nuo gyvenvietės 700 m atstumu. Nepaisant to, kad šios gyvenvietės plėtra numatyta visiškai į priešingą pusę, kad ten per dešimt pastarųjų metų neiškilo nė viena nauja sodyba, o įsivaizduotų naujakurių gerovei kadaise nutiestos komunikacijos – jau seniai užžėlusios ar apsėtos. Minėtos bendrovės direktorius įsitikinęs, kad, modernioje fermoje taikant naujausias technologijas, bus daug lengviau suvaldyti vietos gyventojus bauginančius nemalonius kvapus, tuolab čia planuojama pastatyti ir biojėgainę, įgalinsiančią atsisakyti srutų laistymo, nes dėl šios naujovės skystasis mėšlas taptų trąšiu substratu. 

Nors šios fermos planuotojai atliko ligi tol panašioms statyboms netaikytą visą poveikio aplinkai vertinimą, gyventojų pusėn stojo rajono savivaldybės taryba, netikėtai palaikiusi ne tuos, kurie dirba ir moka mokesčius tam, kad senjorai gautų pensijas, o gydytojai ir mokytojai – algas… Tai sužinojęs, pirmiausia pagalvojau, kažin ar tokį rajono politikų žingsnį būtų palaikęs šviesaus atminimo buvęs jų kolega Algirdas Ražauskas, ar nebūtų bandęs atverti akių, sakydamas, jog toks, drįsčiau teigti, apgailėtinas viešojo intereso gynimas gali palikti be perspektyvos ne vieną nūdienos agroversle jau įsitvirtinusią įmonę ir ne vieną dėl jos pastangų dar gyvuojantį kaimą. Tuo labiau kad Žvirbloniuose jau nebėra mokyklos, neveikia biblioteka, planuojama uždaryti vaikų darželį… „Jeigu tenykščiai žmonės priešinsis dar ir darbo vietas garantuojančio objekto statybai, po 10 ar 15 metų bus mirusi ir ši anksčiau visoje šalyje garsėjusi gyvenvietė“, – apmaudą liejo bendrovės direktorius S. Stelmokas, sakydamas, kaip bus gaila sunaikinti gyvulius ir atleisti iš darbo žmones, tarp kurių – tiek puikių, savo sritį išmanančių specialistų. Tačiau toliau dirbti tokiose kaip dabar fermose – daugiau negu neefektyvu. S. Stelmokas apgailestavo ir dėl neretai girdimo „argumento“, kad planuojama pienininkystės plėtra neatsiejama nuo vietos kelių gadinimo, tarsi nepastebint, jog bendrovė prisideda prie kaimo gerovė ne vien nušienaudama viešąsias erdves. Juk toks vietos bendruomenės ir ūkio bendradarbiavimas galėtų tęstis ir ateityje.

Tiesa, Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyrius panaikino minėtą Pakruojo rajono tarybos sprendimą, užkirtusį kelią naujo pienininkystės komplekso statybai Žvirbloniuose, tačiau šios bendrovės žmonės (kurių čia dirba per šimtą) dar negali būti ramūs, nes rajono valdžia nelinkusi sutikti su minėtu pralaimėjimu.

Lietuvos kaime gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, todėl kaimo išlikimas ir žemės ūkio bei maisto konkurencingumo užtikrinimas yra gyvybiškai svarbus Lietuvos saugumo aspektas. Panašiais žodžiais iš įvairių tribūnų kalba šalies politikai, valdžios žmonės, bet apynasris žemės ūkiui siuvamas iš storos odos. Taigi, Lietuvos statistikos departamentas skelbia: Lietuvoje 1997 m. gyveno 3 588 013 žmonių, o 2020 m. – 2 794 329 žmonės. Skirtumas – minus 793 684 žmonės. Kaime 1997 m. gyveno 1 159 357 žmonės, o 2020 m. – 912 301 žmogus. Skirtumas – minus 247 056 žmonės. Ikimokyklinių įstaigų nuo 627 sumažėjo iki 99 – neliko 528, o bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų beliko tik 9 002 iš buvusių 16 148. Bauginantys skaičiai, tačiau jų niekas nebijo, nors už jų stovi gyvi žmonės. Taip įžengiame į 2021 m., kupinus naujų iššūkių tiek ES, tiek Lietuvoje. JAV mokslininkų analizė rodo, kad, taip ūkininkaujant, taikant tokias strategijas tik ES, prognozuojami šie pokyčiai: pieno gamyba sumažės 11,6 proc., pieno produktų gamyba – 10,6 proc., pieno kainos padidės 40,9 proc. Pokyčiai kviečių augintojams: gamyba sumažės 48,5 proc., kaina padidės 71 proc.

Matyt, neatsitiktinai viena gimtojo krašto močiutė, buvusi melžėja, neseniai nuoširdžiai stebėjosi, kaip jie kolūkių metais nenuduso nuo beveik kiekviename kaime buvusių karvidžių ir kiaulidžių, kaip „tokioj smarvėj“ užaugo jų vaikai, anūkai, neturėjus šiuolaikinių galimybių kovoti su ne saldainių fabriko kvapais ar triukšmu. O kur dar anuomet bemaž kiekvieno sodiečio tvarte baubusios karvutės ir kriuksėjusios kiaulaitės… Aišku, į tuos laikus nebegrįšim, tačiau verta dažniau pagalvoti, ar ne labiau už fermų organiką gamtai kenkia (bei klimato kaitą lemia) išaugusi biurokratų armija, beje, dažnai augusi šalia tų pačių fermų, ar ne per dažnai, trūkstant pozityvios informacijos apie žemės ūkį ir reakcijos į nepamatuotus kaltinimus, laimi tie, kurie garsiau rėkia… Neretai taip žlugdomos ir investicijos į regiono ateitį, bandymai išlaikyti žmones vis labiau tuštėjančiuose kaimuose.

Gyvulininkystės fermos – ne saldainių fabrikai, bet jos – realiausia galimybė čia pat, vietoje, sunaudoti pačių žemdirbių užaugintus pašarus, sukurti darbo vietų kaimo gyventojams, aprūpinti kokybiškesne žaliava pieno perdirbėjus, kad jos nereikėtų įsivežti iš Latvijos ar Estijos. Ir todėl, patikėkit, labai skaudu girdėti ir matyti, kaip dėl užsispyrimo trukdoma bandantiesiems įgyvendinti šiuos tikslus.

 

Jonas SVIDERSKIS

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius

 

 

Straipsnį rasite čia.


Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija

Tilto g. 35-6, 01101 Vilnius

Tel. +37052122248
El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

A/S LT334010042400033443
Luminor bankas, Banko kodas 40100

Visos teisės saugomos LŽŪBA © 2020