Ar naujoji Lietuvos valdžia supranta žemės ūkio verslo svarbą?
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, užimtumas Lietuvos žemės ūkio sektoriuje per pastaruosius 10 metų kasmet vis mažėja. Jei 2010 m. užimtieji žemės ūkio sektoriuje sudarė 8,83 proc. nuo bendrojo visų užimtųjų skaičiaus, tai 2019 m. duomenimis – šis dydis sumažėjo iki 6,43 proc., o bendras sumažėjimas sudarė 21,5 tūkst. užimtųjų. Užimtumo žemės ūkio sektoriuje mažėjimui įtakos turi pajamų skirtumas tarp žemės ūkio ir kitų sektorių, tokių kaip pramonės ir paslaugų sektoriai, darbo jėgos migracija tiek šalies viduje, tiek už šalies ribų, ir darbo sezoniškumas. Be visų išvardintų veiksnių, esminę įtaką užimtumo mažėjimui žemės ūkio sektoriuje turi technologinių inovacijų diegimas: tai robotų ir dronų naudojimas, skaitmeninimo procesų taikymas ir pan.
Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad robotų naudojimas žemės ūkyje didina gyvulių produktyvumą, padidina augalų derlių. Tokie robotai, kaip purškimo ir ravėjimo robotai, gali sumažinti agrocheminių medžiagų naudojimą iki 90 proc. Robotikos technologijų kūrimu žemės ūkyje užsiimančios kompanijos eksperimentuoja su lazeriais ir fotoaparatais, kad galėtų nustatyti ir pašalinti piktžoles be žmogaus įsikišimo, kuria augalus persodinančius robotus, kurie suteikia tradiciniams metodams naują efektyvumo lygį, išbandoma vaisių skynimo ir riešutų derliaus nuėmimo automatika.
Technologinės inovacijos didina ūkio produktyvumą ir derlingumą su mažesnėmis darbo išteklių sąnaudomis. Praėjusiame amžiuje technologinės inovacijos žemės ūkyje keitė darbo išteklius standartizuotų ir pasikartojančių užduočių atlikimui, tačiau šiais laikais robotų ir dirbtinio intelekto galimybės leidžia pilnai automatizuoti ir nestandartines užduotis, o kur mašina žmogaus darbo vis dar negali pakeisti, ji gali papildyti ir palengvinti užduoties atlikimą. Esant sparčiam technologinių inovacijų vystymuisi ateityje vis mažiau reikės žmogaus darbo jėgos. Vadovaujantis Europos Komisijos ataskaita, šiuo metu technologinės inovacijos susijusios su tokių skaitmeninių naujovių, kaip nuotoliniai jutikliai, robotizuotos transporto priemonės, automatinės drėkinimo sistemos ir kitos aukštosios technologijos, diegimu.
Technologinės inovacijos didina darbo našumą, tačiau jos siejamos su mažesne nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir su didesne specializuotos ir kvalifikuotos darbo jėgos paklausa. Anksčiau ūkininkavimas dažniausiai teikė pajamas ir užimtumą žemesnės kvalifikacijos darbuotojams. Tačiau tendencijos keičiasi. Lietuvoje aukštos kvalifikacijos darbuotojai žemės ūkio sektorių dar kartais supranta kaip mažiau patrauklų, nei pramonės ir paslaugų sektoriai, bet žemės ūkio verslininkų, mokslininkų, politikų ir konsultantų sutelktas darbas bei žemės ūkio įvaizdžio gerinimas Lietuvoje turėtų būti pirmasis darbas, kurį turėtų pradėti naujoji valdžia.
Visi supranta, kad nepakankama darbuotojų kvalifikacija ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų stygius sudaro kliūtis diegiant technologines inovacijas. Prie šios tendencijos prisideda ir darbo išteklių žemės ūkio sektoriuje senėjimas, nes jaunesni žmonės labiau renkasi miestą bei kitus pramonės ir paslaugų sektorius. Tokios tendencijos yra visoje Europoje. “Eurostat” duomenimis, maždaug 20 proc. ūkininkų iki 35 m. yra baigę žemės ūkio mokslus, palyginus su 5 proc. ūkininkų vyresnių nei 66 m. Jaunesni ūkininkai, kurie turi technologinių įgūdžių ir išsilavinimą, valdo net 27,5 proc. vidutinių ir didelių ūkių Europos Sąjungos šalyse, o visa tai pagrindžia aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikį.
Mažiems ūkiams yra sunku konkuruoti dėl aukštos kvalifikacijos darbo išteklių, nes jie negali tiek investuoti į žmogiškąjį kapitalą, kaip vidutiniai ir dideli ūkiai, kurie gali pasiūlyti geresnes finansinės sąlygas ir daugiau darbo galimybių. Vidutiniai ir dideli ūkiai, pritraukdami daugiau kvalifikuotų darbo išteklių, sparčiau ir platesniu mastu diegia technologines inovacijas, taip didindami savo produktyvumą ir konkurencingumą, palyginti su mažaisiais ūkiais. Ši žinia yra labai svarbi formuojant žemės ūkio politiką po 2020 metų.
Vadovaujantis EK ataskaita, ateityje užimtumas žemės ūkio sektoriuje kasmet mažės 2 proc. dėl patrauklesnių darbo sąlygų ir pajamų kituose sektoriuose ir nepakankamų viešųjų paslaugų prieinamumo kaimo vietovėse. Tačiau kartu prognozuojama, kad kvalifikuotų darbo išteklių poreikis tik augs. Šį poreikį reikės patenkinti, nes bus suvaržytas technologinių inovacijų diegimas, o tai neigiamai paveiks šalių žemės ūkio konkurencingumą tiek Europos Sąjungos viduje, tiek viso pasaulio mastu.
Reikia daugiau dėmesio skirti mokymui ir švietimui, siekiant padėti ūkininkams įsisavinti technologines naujoves, suvokiant jų svarbą ir galimybes. Šiame procese didelę reikšmę įgauna keitimasis žiniomis ir patirtimi, bei bendradarbiavimas tiek tarp pačių ūkininkų, tiek tarp ūkininkų ir kitų profesijų atstovų. Būtina mažinti atotrūkį tarp mokslinių tyrimų ir praktinės veiklos, ypač kalbant apie technologines inovacijas, jų diegimą ir valdymą. Įvairios subsidijos gali paspartinti technologinių inovacijų diegimą ir mažinti darbo jėgos poreikį, tačiau šios subsidijos turi būti labai tikslingos, orientuotos į ūkio produktyvumo ir konkurencingumo didinimą. Siekiant pritraukti daugiau kvalifikuotų darbo išteklių į žemės ūkio sektorių, reikia užtikrinti konkurencingas pajamas, keičiant esamą pajamų apmokestinimo sistemą ir darbo reglamentavimo nuostatas.
Kaimo vietovių patrauklumą padidintų infrastruktūros gerinimas bei paslaugų pasiūlos plėtra. Šių priemonių visuma galima pasiekti, kad žemės ūkis gali tapti inovatyvus, pelningas ir patrauklus ekonomikos sektorius.
Todėl keliame klausimus naujai Lietuvos valdžiai:
1. Ar naujoji Lietuvos valdžia supranta žemės ūkio verslo svarbą Lietuvos ekonomikai?
2. Ar bus politinė valia sudaryti sąlygas Lietuvos regionų jaunimui įgyti žemės ūkiui reikalingas kompetencijas ir kartų kaita žemės ūkio versle bus sėkminga?
3. Ar žemės ūkio politikos priemonės sudarys sąlygas ūkininkams ir kitiems žemės ūkio verslininkams investuoti į naujas technologijas, į ateities kompetencijas?
4. Ar žemės ūkio politiką formuojančiose valdžios institucijose bus pakankamai žemės ūkio išsilavinimą turinčių, gebančių suformuoti ilgalaikę Lietuvos žemės ūkio ir kaimo viziją bei strategiją, bei ją įgyvendinti?
Ir pabaigai, keistai atrodo kai kurių aukščiausių valdžios institucijų valdininkų nuomonės apie žemės ūkio strategiją, kaimo ateitį, kai tose institucijose nedirba žemės ūkio išsilavinimą ir praktinę patirtį turinčių asmenų.
agroeta.lt informacija