Žaliasis kursas: Lietuvos priemonės – skatinančios tvarią gamybą (straipsnis laikraštyje "Ūkininko patarėjas")

Europos Komisijos (EK) pasiūlytos Žaliojo kurso idėjos žemdirbiams pristatomos kaip pragaištingos. Europos Sąjungos (ES) užribyje atsidūrusiam Lietuvos žemės ūkiui (miškininkystės perspektyvas turėtų vertinti šios šakos specialistai) Žaliasis kursas turėtų atverti naujų galimybių, susijusių, visų pirma, su produktyvumo didinimu, bet ne priešingai.

Skirtingai nuo energetikos, pramonės ar transporto šakų, kurios vien tik emituoja šiltnamio efektą sukeliančias dujas (ŠESD), gaminant žemės ūkio produkciją tuo pat metu vyksta ne tik dujų išskyrimas, bet ir kaupimas. Tad žemės ūkyje visas dėmesys turi būti sutelkiamas ne į emisijos mažinimą, kaip buvo padaryta su žemdirbių savivalda nesuderintoje Nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano versijoje, o į gamybos metu susidarantį CO2 balansą. Kaip rodo preliminarūs skaičiavimai, Lietuvos žemės ūkis kartu su miškininkyste, kaupdamas organinę anglį, gali stipriai pagelbėti taršiesiems sektoriams.

Tačiau požiūris, balansuojant žemės ūkio ŠESD, turėtų būti gerokai platesnis, negu taikomas šiuo metu. ŠESD kaupimo reglamentavimas, koncentruojantis vien tik į LULUCF (žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo, miškininkystės sektorių), ES teisės aktuose yra akivaizdžiai per siauras. Negalima ignoruoti žemės ūkio produkcijoje, pavyzdžiui, suvartojamoje kaip maistas ar pašaras, sukaupto anglies dioksido. Drįsčiau lažintis net ir su korifėjais, kurie apsiimtų neigti tokį CO2 kaupimo ciklą: atmosfera, augalų fotosintezė, ūkinių gyvūnų ir augintinių organizmai. Juk akivaizdu, kad, didėjant žemdirbių išaugintu maistu mintančių gyvūnų skaičiui, jų populiacijos organinėje medžiagoje sukaupto CO2 kiekis taip pat tik didėja. Analogiška formulė galėtų būti taikoma, jei pavyktų pagerinti aprūpinimą maistu daugiau kaip 800 mln. badaujančių ir išsekusių pasaulio piliečių, ypač vaikų…

Deja, atrodo, šie logiški ŠESD kaupimo būdai Europos žaliajame kurse kažkodėl nesulaukė dėmesio. Ir tai prisideda prie nepakantaus, neigiamo požiūrio apie žemės ūkį formavimo.

Problema galbūt yra ta, kad emisijos inventorizacijos „madas“ diktuoja mokslininkai iš išvystytą žemės ūkį turinčių šalių universitetų. Jose pasiekti šiuo metu aukščiausi gamybos našumo rezultatai, kuriuos reikšmingai pagerinti artimiausiu metu būtų sudėtinga ar ekonomiškai nenaudinga, todėl didesnio susidomėjimo, pastangų, gal ir altruizmo, įvertinant produktyvumo didinimo indėlį, kuris kartu mažina ŠESD emisiją, pasigendama. Juk tai būtų naudingiausia potencialiems konkurentams – menkiau išsivysčiusioms ES valstybėms narėms, kuriose pasiekti proveržį gamyboje, kartu prisidedant prie klimato kaitos mažinimo, nebūtų pernelyg sunku…

Todėl, įgyvendindami Žaliojo kurso priemones Lietuvoje, turime vadovautis tik savo galva. Šalies žemės ūkio padėtis yra ypač palanki. Už tai turėtume dėkoti „pasiektam“ mažiausiam visoje ES produktyvumui, katastrofiško lygio gyvulių tankumui ir t. t.

Erozijos niokojamų Lietuvos dirvožemių mikrorganizmai miršta dėl organinių trąšų trūkumo. Neparduota ištuštėjusių fermų įranga vis dar laukia sugrįžtančių gyvulių, o optimistiškai nusiteikę gyvulių augintojai vis dar planuoja dėl politikų žaidimų ir biurokratinių kliūčių bei apribojimų rizikingiausiomis tapusias investicijas.

Sukoncentruotos pastangos, palaikant ar kuriant subalansuotos ir tvarios žemės ūkio gamybos modelius, duotų gerų rezultatų, kuriais Lietuva visiems priimtinu būdu efektyviausiai prisidėtų prie klimato kaitos mažinimo, patikimo piliečių aprūpinimo maistu bei bioenergija ir žemdirbių pajamų užtikrinimo. Bent jau iki 2030 m.

Su tokiomis nuotaikomis ir nuostatomis už Nacionalinio strateginio plano rengimą atsakingi Lietuvos atstovai turėjo atverti prieš porą metų pristatytus EK teisinius pasiūlymus, ypač įsigilindami į juose pateiktą tikslą „remti aplinkos apsaugos bei klimato srities veiksmus ir padėti siekti su aplinka bei klimatu susijusių Sąjungos tikslų“, kuris pranašavo posūkį į Žaliąjį kursą.

Apžvelkime keletą reglamento projekte nustatytų kriterijų (lentelė), kuriais vadovaudamasi EK ateityje vertins valstybių narių pažangą šioje srityje, ir keletą autoriaus siūlomų sprendimų.

Pateikiamos praėjusių metų gruodžio 18 d. EK pateiktos rekomendacijos Lietuvai klimato ir aplinkos srityje (be miškininkystės): „Sumažinti ŠESD išmetimą žemės ūkyje, skatinant klimatui palankius ūkininkavimo metodus, ypatingą dėmesį skiriant gyvulininkystės sektoriui, maistinių medžiagų valdymui durpynuose bei daug anglies turinčiuose dirvožemiuose ir skatinti atsinaujinančios energijos gamybą ūkiuose.

Pagalba žemės ūkiui prisitaikant prie klimato pokyčių, skatinant adaptacines ir sausrai atsparias žemės ūkio praktikas, tokias, kaip dirvožemio sveikatingumo ir jo anglies kiekio, dirvožemio gebėjimo sulaikyti vandenį didinimas ir ilgesnes bei įvairesnės sėjomainas. Taip pat reikės atitinkamų investicijų ir kraštovaizdžio lygio sprendimų, kuriuose dalyvautų keli ūkininkai.

Sumažinti žemės ūkio sektoriaus spaudimą gamtiniams ištekliams, mažinant amoniako emisijas, didinant dirvožemio organinės anglies kiekį, gerinant maistinių medžiagų valdymą ir didinant maistinių medžiagų naudojimo efektyvumą (atsižvelgiant į atitinkamą ES „Žaliojo kurso“ tikslą).

Prisidėti prie ES „Žaliojo kurso“ tikslo dėl didelės įvairovės kraštovaizdžio elelementų žemės ūkio paskirties žemėje, tuo pačiu gerinant bioįvairovės išsaugojimą žemės ūkio paskirties žemėje pagal BŽŪP finansavimo Prioritetinių veiksmų planą. Tam reikės sustiprinti paukščių buveinių valdymo ir atkūrimo priemones pasinaudojant Žaliosios architektūros teikiamomis galimybėmis.“ Šiai rekomendacijai įgyvendinti šalies mastu jau nemokamai, be jokios paramos, skirta apie 12 proc. iš 3,4 mln. žemės ūkio naudmenų.

Artėja kitas Strateginio plano rengimo etapas, po kurio Žemės ūkio ministerijos ekspertai pateiks klimato ir aplinkos srities intervencinių priemonių sąrašą bei apibūdinimus. Reikia tikėtis, kad bus gerokai patobulintos ir geriau į win-win-win principą orientuotos tiesioginių išmokų schemos, kurios žemdirbiams buvo pristatytos praėjusių metų rudenį. Nors lentelėje siūlomi galimi sprendimai gerokai skiriasi nuo klimato ir aplinkos srities priemonių, laikomų įprastomis ir priimtinomis pagal nutylėjimą, tačiau rekomendacijos, kurias pateikė EK šioje srityje Lietuvai, teikia vilčių, nes iš esmės neprieštarauja Strateginio plano reglamento rodiklių interpretacijoms, turinčioms labai stipriai išreikštą gamybinį pobūdį.

Žinoma, savo požiūrį dar teks apginti toje pačioje EK. Tam ruoštis reikia iš anksto: kaupti įvairias patirtis, argumentus, pasitelkti iškilių žemės ūkio mokslininkų kompetenciją, darbus ir kitokią pagalbą. Strateginiame plane gamybiniams šalies žemės ūkio interesams turi būti atstovaujama tvirtai ir principingai. Tai naudinga visiems!

Eimantas PRANAUSKAS

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas

 

Straipsnį rasite čia.


Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija

Tilto g. 35-6, 01101 Vilnius

Tel. +37052122248
El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

A/S LT334010042400033443
Luminor bankas, Banko kodas 40100

Visos teisės saugomos LŽŪBA © 2020