Ką atkuriamos pievos „užvers“ pirmiausia? (straipsnis portale ukininkopatarejas.lt)
Kai žaliavinio pieno kaina tapo mažesnė už mineralinio vandens, šimtai šalies ūkininkų pardavė melžiamas karves, buvusias fermas pavertė sandėliais, o daugiametes ganyklas bei pievas suarė ir pradėjo auginti grūdines kultūras. Lietuvoje 2015 m. buvo deklaruotas 647 250 ha daugiamečių ganyklų ir pievų plotas, kuris per penketą metų sumažėjo 74 348 ha (daugiau nei 11 proc.). 2021 m. buvo deklaruota 572 902 ha daugiamečių ganyklų ir pievų.
Lietuva buvo įsipareigojusi Europos Sąjungai (ES) išsaugoti daugiametes ganyklas ir pievas. Dėl įvairių priežasčių to įsipareigojimo nesilaikyta. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) rengia pievų atkūrimo tvarkos aprašo pakeitimą, bus nustatyta, kas ir kokius plotus turės atkurti bei kokios finansinės sankcijos bus taikomos nepaklusniesiems. Ant dalies augalininkystės ūkių pečių užmetama sunki prievolė – dirbtus, patręštus plotus paversti pievomis, nors juose nelaikomas nė vienas galvijas. Apie tai su Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) viceprezidentu, Šiaulių r. žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų agrofirma“ valdybos pirmininku Arūnu GRUBLIAUSKIU kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Aldona SIREIKIENĖ.
Sodietis buvo nuvarytas nuo žemės
– Anksčiau sodiečiai laikė keletą karvių, savo reikmėms nupenėdavo vieną kitą bekoną. Padėtis pasikeitė, kai įstojome į ES: vyresnio amžiaus smulkieji ūkininkai pasitraukė iš gamybos, mat iš ES gavo solidžias išmokas už ankstyvą pasitraukimą. Kaip ir miesto gyventojai, jie ėmė pėdinti į parduotuvę pirkti pieno, mėsos. Ko gero, tada ir prasidėjo esminiai kaimo kraštovaizdžio pokyčiai: vietoj ganyklų ir pievų įsisiūbavo javų plotai, nes žymiai sumažėjo galvijų laikytojų, pievos tapo nebereikalingos.
– Kai 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva stojo į ES, be kitų įsipareigojimų, buvo įsipareigota išsaugoti daugiametes pievas ir ganyklas. Paaiškėjo, kad per pastarąjį dešimtmetį daugiamečių pievų ir ganyklų plotai sumažėjo daugiau nei 5 proc. Kodėl taip atsitiko? Visi pamename, kad buvo paskelbta 2007–2013 metų Lietuvos kaimo plėtros programos priemonė „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“. Daugelis smulkiųjų ūkininkų, kurie laikė keletą karvių, kiaulių, pasinaudojo šia priemone ir pasitraukė iš gamybos. ES žmonėms pažadėjo: garantuojame tokias pat pajamas, kokias gavote laikydami galvijus. Sodiečiai sutiko su tokiu pasiūlymu. Man nesuprantama, kad dar stiprus ir darbštus žmogus, gyvendamas kaime, galėdamas užsiauginti sveikų produktų, o dalį produkcijos ir parduoti, turėdamas naudingos veiklos, staiga buvo nuvarytas nuo žemės – tik nieko nedaryk, gausi išmokas. Taip buvo sutrikdytas šimtmečiais kurtas sodiečio gyvenimo ritmas, pasikeitė ne tik jo požiūris ir elgsena, bet ir kaimo kraštovaizdis: kaimiečiai nebelaikė galvijų, dėl to ir pievos buvo nereikalingos, jas išnuomojo kitiems ūkininkams, kurie buvusias pievas suarė ir pasėjo javus.
Ne tik smulkieji ūkininkai nebelaikė galvijų, kai sumažėjo pieno supirkimo kainos. Pienininkystės ūkius likvidavo ir stambesnių valdų savininkai. Natūralu, kad kaimo kraštovaizdis kasmet keitėsi – nebereikalingos pievos buvo suariamos, o įdirbtuose laukuose buvo auginamos grūdinės ir ankštinės kultūros.
– Jūs esate aktyvus visuomenininkas, dalyvaujate įvairiuose renginiuose, susitikimuose, girdėjote žemės ūkio politikos strategų pažadus ir kalbas apie gyvulininkystės plėtrą. Iš aukštų tribūnų buvę ir esami ministrai vis žadėjo, kad gyvulininkystei bus skiriamas didelis dėmesys. Ūkininkai sako, kad ministrų kurtos strategijos buvo tik tušti pliurpalai. Nemažai buvusių pienininkystės ūkių pasirinko augalininkystės kryptį.
– „Ginkūnų agrofirma“ laiko 1 300 galvijų, iš jų – 600 melžiamų karvių. Dirbame 2 tūkst. ha žemės, 400 ha skirti daugiametėms ganykloms ir pievoms, kasmet atnaujiname apie 150 ha pievų, savo laukuose taikome penkių laukų sėjomainą. Sudėtinga padėtis buvo smulkiuose ūkiuose, todėl jie likvidavo melžiamų karvių bandas, nes neišgyveno iš pieno ūkio, žaliavinio pieno kaina nepadengė gamybos kaštų. Kai nebeliko galvijų, pievos buvo paverstos dirbamais laukais. Štai Šiaulių rajone 2017 m. buvo deklaruota 8 503 ha pievų, o 2021 m. beliko 5 862 ha. Iš savo darbo patirties galiu pasakyti, jog ŽŪM nieko konkretaus nepadarė, kad Lietuvoje būtų skatinama gyvulininkystės plėtra. Taip, girdėjome daug pažadų, žemės ūkio politikos strategai kalbėjo apie „baltąsias“ ir „žaliąsias“ knygas, buvo numatytos įvairios priemonės, bandyta kurti įvairias strategijas, bet viskas taip ir liko popieriuje.
Galime konstatuoti, kad agrosektorius išgyvena didelius sukrėtimus: pienininkystės ūkių Lietuvoje žymiai sumažėjo, sudėtinga padėtis ir kiaulininkystėje. Suprantama, kai sumažėjo gyvulininkystės plėtra, tai ir tų pievų nebereikėjo. Dabar turime nevykusios politikos pasekmes – šiandien per prievartą iš ūkininkų reikalaujama: jūs privalote atkurti suartus pievų plotus, kitaip bus taikomos sankcijos. Keitėsi žemės ūkio ministrai ir jų komandos, buvo padaryta daug klaidų, dėl kurių labiausiai nukentėjo ūkininkai. Už padarytas klaidas politikai privalėtų atsakyti.
Ant ūkininkų pečių užmetama sunki prievolė
– ŽŪM rengia pievų atkūrimo tvarkos aprašo pakeitimą, bus aiškiai nustatyta, kas ir kokius plotus turės atkurti, bus tikslinamas atkūrimo laikotarpis. Kalbama, kad labiausiai nukentės jaunieji ūkininkai, kurie, norėdami turėti daugiau dirbamos žemės, pirko ar nuomojo apleistus plotus, arė buvusias pievas. Dabar ant ūkininkų pečių užmetama sunki prievolė: privalote atkurti suartas pievas. Smūgis ir dideliems augalininkystės ūkiams: modernizavo savo valdas, įsigijo našios ir brangios technikos, padidino dirbamos žemės plotus, įdirbo apleistus šabakštynus, o dabar reikės daug sąnaudų ir laiko skirti pievoms atkurti.
– Taip, labiausiai sunerimę jaunieji ūkininkai, ypač tie, kurie nepaveldėjo tėvų ar senelių turėtos žemės, o kabinosi į žemę savo jėgomis, įsigijo apleistų pievų, karklais bei piktžolėmis apaugusius nedidelius plotelius, juos įdirbo, patręšė ir pasėjo javus, rapsus, ankštines kultūras.
Viskas buvo deklaruota, teisėta, apie dirbamos žemės plotus žinojo visos tarnybos. Duomenys buvo pateikiami ir ŽŪM. Ūkininkams apie Lietuvos kraštovaizdžio įsipareigojimus nebuvo kalbama. Valdininkų pareiga – perspėti ūkininkus, kokių reikalavimų jie turi laikytis. Iš tribūnų valdininkai kalbėjo apie visokias nerealias strategijas. ŽŪM ir kitos tarnybos apie įsipareigojimus išsaugoti pievas neinformavo ūkininkų. Galiu patvirtinti, kad žemdirbiams trūko konkrečios informacijos. Dabar pateiktas ultimatumas: privalote atkurti pievas, mat tokie Lietuvos įsipareigojimai ES dėl kraštovaizdžio.
Patirs didelių nuostolių
– Dabar dalis ūkininkų, kurie viršijo ribinį dydį ir suarė didesnius daugiamečių ganyklų ir pievų plotus, privalės juos atkurti, dėl to patirs daug nuostolių. Kam augalininkystės ūkiui reikalingos pievos? Juk reikės tas pievas prižiūrėti, nupjautą žolę išvežti. Tai – ir kuro, ir laiko sąnaudos.
– Iš tikrųjų dabar ūkininkams bus sunku vykdyti tuos reikalavimus, jie neteks nemažos dalies savo ūkio pajamų. Ką reiškia atkurti pievas? Agrariniu, ekonominiu ir gamybiniu požiūriu tai – nuostolinga veikla. Ūkininkai įdirbo apleistus plotus ir augino grūdines kultūras, o dabar ten turės pasėti žolę, paskui ją nupjauti ir kažkur išvežti. Ką darys tie ūkininkai, kurie buvusiose pievose įveisė sodus ar pasodino vaiskrūmius? Bus įvairių keblumų, visais atvejais nukentės ūkininkai.
ŽŪM gerą dešimtmetį žinojo apie įsipareigojimus ES dėl kraštovaizdžio, bet apie tai nekalbėjo su ūkininkais. Šio sudėtingo klausimo – suartų pievų atkūrimo – nederino su žemdirbių savivaldos organizacijomis.
Ministrai ir kiti valdininkai, kurdami žemės ūkio plėtros strategiją, turi diskutuoti su žemdirbių savivaldos organizacijomis, tartis, suteikti išsamią informaciją. To iki šiol nebuvo. Valdininkai turėtų išgirsti ūkininkų logiškus ir svarius pasiūlymus. Gamybininkams svarbu žinoti, ko iš jų norima, kokia visų reikalavimų ekonominė nauda, be to, labai svarbu, kad viskas būtų teisėta ir teisinga.
2021-11-15
ŪP korespondentė Aldona SIREIKIENĖ