Pasėlių draudimas: mažinti valstybės kompensacijas už draudimą ar didinti? (straipsnis portale ukininkopatarejas.lt)
Dar tais laikais, kai žemės ūkio ministre dirbo Kazimira Prunskienė ir kai šalį ištiko labai didelė sausra, ypač Šiaurės Lietuvoje, Pasvalio, Pakruojo rajonuose, kad nereikėtų ūkininkams kompensuoti žalų ir neišsibalansuotų nacionalinis biudžetas, buvo priimtas strateginis sprendimas valstybės mastu. Tuomet nutarta kreiptis į Vokietijos pasėlių draudimo bendrovę „Vereinigte Hagel“, suteikiant įrankį ūkininkams – apsidrausti pasėlius, kad jie daugiau neturėtų teisės iš valstybės reikalauti jokių išmokų, atsitikus bet kokioms audroms, krušoms, sausroms, iššalimams. O kad tas įrankis veiktų, valstybė priėmė sprendimą kompensuoti dalį draudimo įmokų. Deja, šiandien jau kalbama apie tokių kompensacijų mažinimą. Šįkart „Ūkininko patarėjas“ pašnekovų klausė, ar reikėtų mažinti valstybės kompensacijas už draudimą, ar priešingai – tik didinti?
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS: „Galima tik didinti, juk visose tribūnose, valdžiose, visokie ministrai, šventieji ir kiti sakė: „Drauskitės, drauskitės ir neprašykite jokios paramos.“ Kai žmonės pradėjo drausti savo pasėlius ir, sakyčiau, gana neblogai suprato šio draudimo reikšmę bei naudą, kad nebereikės ištiesti rankos ir prašyti valdžios vienokios ar kitokios kompensacijos, dabar sugalvojo mažinti savo paties įsiūlytą kompensacijos dalį, vietoj to, kad skatintų, kaip yra kitose pasaulio šalyse.
Pas mus – stebuklų šalis, kurioje kiekvieną dieną galima sulaukti naujienų, o valdžia apskritai praranda žmonių pasitikėjimą. Rašėme raštus Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) ir Vyriausybei. Girdėjau, kad Vyriausybė lyg ir nori kažką galvoti, bet ŽŪM žingsnių į tą pusę kol kas nėra, kaip ir daugeliu kitų atvejų, kai reikia užstoti žemdirbius. Jeigu nebebus šitų kompensacijų, ūkininkai nebesidraus ir pradės kreiptis su reikalavimais, kad jiems kokiais nors būdais būtų kompensuota patirta žala. Ir amžiais ta problema toliau tęsis.
Šimtu procentų apsidrausti pasėlius savo lėšomis, žinoma, yra per brangu. Šiandien viskas – trąšos, energetika ir pan. – keletą kartų pabrangę. O jeigu dar mažintų ir draudimo kompensacijas, nuvarytų žemės ūkį po velėna. Ir kitaip nebūtų. Skatinimas drausti pasėlius buvo deklaruotas visokiuose posėdžiuose, pasitarimuose, komisijose, Seime ir kitur. Buvo teigta: „Baikite maldauti, prašyti paramos, tik drauskitės, o mes savo dalį kažkiek kompensuosime.“ O kai žemdirbiai patikėjo, kad taip ir bus, ėmė draustis, – še tau špygą taukuotą, nekompensuosime. Tokie dalykai veda į niekur, į netvarką, į neviltį.“
Pastaraisiais metais einame atvirkščiu žingsniu. Kai visa Europa sako, kad reikia skatinti pasėlių draudimą, kai vis daugiau šalių įsijungia į kompensacines schemas, kad kuo daugiau ūkininkų būtų įtraukti į šį procesą ir būtų finansiškai saugūs, tai Lietuva dabar bando priimti tokius sprendimus, kad būtų sumažintas paramos intensyvumas, argumentuojant, kad nėra pinigų. Ir dabar nori pasakyti, kad nereikia kompensuoti, nors apsidraudusiųjų skaičius – 25–30 proc. javus ir rapsus auginančių ūkininkų. Tai tik ketvirtadalis, todėl turėtume dar labiau įsitraukti į tą sistemą. Kodėl valstybė nori nutraukti skatinimo priemonę, kai dar ne visi šioje sistemoje dirba?
Rašome raštus ministerijai darbo grupės ir Lietuvos žemės ūkio tarybos vardu, tiesiogiai kreipėmės į ministrą, bet jie pamiršo, kad tai yra ne šiaip ŽŪM sugalvota priemonė, o valstybės strategija. Kompensuoti draudimo įmokas yra kur kas mažesnės lėšos, kurias lengviau suplanuoti, jei kažkas nors atsitiktų, kaip, pvz., šiemet išguldė laukus. Todėl sunku suprasti, kaip prie tiek valdžių – buvo išrinkta viena, antra, trečia partija – visi vykdė šį įsipareigojimą, nes tai buvo valstybinės svarbos pagalba ūkininkams, o dabar valdžia savo garantijas nori sulaužyti.
Reikia atkreipti dėmesį, kad šis įmokų kompensavimas yra ne toks, kaip kitoms paramos rūšims, teikiamoms smulkiems arba stambiems ūkininkams. Pastarosiose būna didelių ir mažų, jaunų ir senų ūkininkų supriešinimas, o ši pasėlių draudimo priemonė yra labai universali, apimanti visus žemdirbių sluoksnius, ir įmokos bei kompensacijos yra vienodos. Labai aiški tvarka ir kompensacijos labai plačiai paskirstomos visiškai neatsižvelgiant į ūkių stambumą ir t. t. Pažįstu žmonių, kurie draudžiasi 6 ha, ir tokių, kurie draudžiasi po 1 000 ha ir daugiau. Ir jie gauna įmokų kompensaciją. Ši priemonė gera, nes ji nediferencijuoja žmonių ir su mažais pinigais paliečia labai didelį skaičių įvairaus dydžio ūkių. Politikams tai gal nėra gerai, nes jie negali manipuliuoti žmonėmis, o šie yra apsaugoti nuo stichijų, kurios kasmet vis stipresnės. Tai turėtų būti svariausias argumentas, kad valstybė skatintų, jog ir likę 75 proc. įsijungtų į šią sistemą ir tokiu būdu valstybė visiškai užmirštų apie kokias nors negandas dėl klimato kaitos, orų ir pan. Tam yra sukurta sistema – veikia konkuruojančios pasėlių draudimo bendrovės „Eurorisk“, „Vereinigte Hagel“, „Compensa“, „BTA“. Todėl niekas negali priekaištauti, kad sistema kuriama vienai įmonei.“
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas JUKNEVIČIUS: „Visiems būtų naudingiau, jei valstybė ne mažintų, o didintų draustų hektarų kompensavimą arba išliktų tose pačiose ribose. Ir jokiu būdu – ne mažiau. Norime siekti, kad didėtų besidraudžiančių ūkininkų skaičius, atitinkamai ir pasėlių plotai, o jeigu kompensacija mažės, tada to tikrai nepasieksime.“
Tai jau prieštarautų tiek Lietuvos Vyriausybės deklaruotiems siekiams, tiek Europos Sąjungos agropolitikos nuostatoms, kuriose labai aiškiai akcentuojama, kad klimato kaitos reiškinių daugėja, todėl rizikos valdymas tapo labai dideliu prioritetu.“
Algimanto SNARSKIO piešinys
2022.08.01
Parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS